[Dviratis] Nematoma spyna matuoja šaltį

[Andriukas dviratukas]

Stovi sau ramiai stulpas. Vieta judri, prie perėjos. Toli nuo lankytinų ir įsimintinų vietų. Neįprasta vieta dviračio rakinimui. Reiškia jis neprirakintas.
Iš tolo matau.
Prisėlinu. Niekas nepajuda. Nei stulpas, nei močiutė šalia, nei dviratis. Žiemos sustingusi idilija. Ji trypčioja kaip termometras ties -19°C padala. ... Dairosi ir nesiryžta sėsti ir minti. Klausiu:
- Ar jūsų dviratis?
- Nežinau.
Pažiūriu atidžiau ir suprantu kodėl: spyna minti trukdo. Jos nareliai plokšti. Iš šono nepastebimi. Pro ratą ir rėmą prakišta - nekrinta į akis.
Todėl močiutė ir nepastebėjo, kodėl ji nemina dviratį ir kodėl jis dar ne jos.
- Aš policija iškviečiau. Dabar laukiu. - Tęsia jinai.
- ?
- Paliko kažkas... Negerai... Saugau... Nieko aplinkui nėra...
- Savininko pasigedot?.. Tai, kad jis prirakintas.

Aš traukiu dviratį. Tas neina.
Močiutė timpteli ir baikščiai paleidžia. Dviratis spragteli atgal link stulpo.

- Keista... Na, aš laukiu.
- Jis prirakintas. Matot - spyna.

Mes pakartojame tampymą. Aš dar spyną pakėliau, parodžiau kitą galą su užraktu.

- A... a... o aš jaudinuosi. Šąlu čia.
- Ar senai skambinot?
- Taip.
- Galėjot ir prišalt. Policija niekuomet nevyksta. ... Nebent bomžą pakelti ir nupurtyti dulkes ar sniegą... Tą greitai daro. Dar gimines savo vežioja su tarnybinėm geldom greitai.

Priverčiau "jaunąją pažeidėją" paskambinti pagalbos telefonu ir atsiprašyti už darbą.
Jai pirštai sušalo. Bet ji to nepastebi. Numerį surenka. Bet skambinimo mygtuko nespaudžia. Ir nesupranta, kodėl niekas nevyksta. Tai pamačiau, kai ėmiau stebėti eilinį nesėkmingo skambinimo veiksmą.
Ji arba prideda skaičiukų, arba nedadeda... Kelia prie ausies, bet niekur neskambina ir laukia kol ragelis visai sušals.
Aš ją pamokinau. Tada kitame laido gale atsirado balsas.
Močiutė sako:
- Aš dėl dviračio. Jums nebereikia. Man čia pasakė, kad yra...
Ir žodis pagaliau užšalo jos gerklėje.
- Yra... - Mirtinai prišalo sekantis žodis prie ankstesnio.
- Spyna. - Prastumiu aš tyliai savo mintį.
- ... Spyna. Nebereikia... E-e... E-e... - Nebesugalvoja močiutė sekančio posmo.

Ji kiša man savo debiliniką.
Aš debilnikui paaiškinau padėtį, mėgėjiškai... Pamiršau pasakyti, kad esu tik pravažeivis, o ne savininkas. Ir kad man irgi nieko nereikia... Kad oras geras, Mėnulis žiba.

Močiutė sako:
- Ačiū. O aš čia šąlu... šąlu...

Jei visos močiutės tokios rūpestingos būtų, jūsų šalyje vagims vietos neliktų.
Tad puoselėkite jas ir auginkite naują močiučių kartą.
"Moja močiutė menia berežot." ("Mano milicija mane saugo" - Rusiškai, iš SSSR archyvinių posakių.)

Ar visas maistas jos terboje sušalo? Smalsu ar ji tokia pat akyla vyrėja, kaip ir saugėja. Močiutės yra neišsenkamas, atsinaujinantis blynų, pyragų ir sriubų šaltinis.
Jos randa vis platesnį pritaikymą šalies ūkyje. Nepamainomos, pagalbininkės, nuostabios.

Apie spynų pavidalus rasite nuorodą kažkur iš mano puslapio sąšlavyno:
http://andrius.konferencijos.lt/dviratis/saugumas
Primenu, kad nerakinto dviračio policija neieško ir močiutė nesaugo.
Šios pamokančios pasakos dviratis buvo prirakintas visai teisingai. Ne tamsiame patvory, o iš visų pusių iš tolo matomoje vietoje. Minia jo neužstojo. Bet ir žmonių nestokojo.
Abejoju ar visiškai saugu šalia važiuojamos kelio dalies ir dar prie perėjos. Ten lengva su automobiliu pribėgti ir timptelti. Būna stulpai neatlaiko, ypač naujoviški, kapitalistiniai.
Kartą partrenkė stulpą automobilis atbulai, vairuotojas vaidino, kad nepastebėjo, kad tai ne jis. Dar sakė, kad gal jis pats pasvyro... ar vėjas... Tuo metu niekas nebuvo prirakintas prie jo. Jis tik po šaligatvį šitaip "jodinėjo". Važiuojamoje dalyje pabodo.
Ar pati spyna automobilį atlaikys nežinau.

Andriukas močiukas