[Dviratis] Ziema su dviraciu: kaip saugoti veida, ausis, pedas, kaip negriuti, padangos

[Andriukas dviratukas]

Auksialis wrote:
> Planuoju šią žiemą važinėtis su dviračiu į darbą, paskaitas ir panašiai.

Nevažiuok. Sušalsi.
Sedėk namuose, ir skuskis gyvenimu.
- Šiandien vėl panašų postringavimą klausiausi.

> Gal turite patirties, kaip reiktų rengtis, ruoštis kelionėn.

Viskam yra patirtis.
Tiesiog nesiliauk važinėjes kol ateis šalčiai. Temperatūra pamažu mažės, ir tu pamažu priprasi, bei suvoksi ko tau reikia.
Tai ir yra esminis patarimas. Labai bendras... Bet nieko konkretaus tu kol kas nepaklausei.

> Nes jau dabar su plika galva kartais vėsu būna

Kas tave vertė skusti galvą plikai?

> o žiemą dar ir veidas šals.

Nebijok. Tiesiog be paliovos važinėkis. Ir sekmingai įvažiuosi į žiemą.
Jei darytum pertrauką, ir staigą išeitum į snieguotą lauką, tada gal ir patirtum kažkokią nuoskaudą. Bet negi tu žiemą pėsčiom niekada nėjai lauk?
Ejai...
Tai ir važiuoti galėsi.

Jonas nemažai teisingai prifantazavo.

Dėl dygliuotų padangų mūsų nuomonės skyriasi.
Ledo nėra mieste tiek ir tokio, kad anų padangų reikėtų. Užvažiavus ant ledo gerai. Bet nėgi tu važiuosi to ledo ieškoti?
Investicija neapsimokės. Dygliai sudyls į asfaltą. Pačios padangos byrės - irgi dėl dyglių. Ir patys dygliai byrės.
Man žmonės pasakojo, kad dygliuotos praverčia kaimo keliuose, kur ledas ištysinis.
Aš pats jom važinėjau 3 žiemas. Dabar jos stovi kamputyje. Net ne pasipuikavimui. Pripratau prie jų, ir puikuotis nebetraukia.

Kai užvažiuoji ant ledo, nedaryk posukių. Stabdyk tik pamažu. Arba važiuok tiesiai tol, kol nuvažiuosi nuo ledo. Pavojingiausios vietos ne kelyje, o kiemuose, kur ledo buna. Jis ten slepiasi po sniegu. Bet ten ir greitis mažiausiais.
Patirtis viską nugalės. Nugriusi gal kartą per visą žiemą.

Griuti pratinkis nuolatos. Mesk dviratį, ir šok šalin. Jei grini nuo kojų, vartaliokis it dešrelė. Nesistenk stotis, ar stabdyti griuvėsį tol kol savaime nesustoje.
Griuvimo patirtis gelbsti ir žiema ir vasara.
Aš karta paslidau. Po manim tiesiog pakirto dviratį. Iškart paleidau jį. Stojau ant kojų. Ir taip mes slidome kartu su dviračiu kol sustojome. Aš ant kojų - kaip pritupės slidininkas... Dviratis ant šono - kaip gulintis dviratis. Vena koja radosi rėmo trikampyje. Pasirodymas vyko gatvės viduryje. Matyt visa apledėjusi buvo. Dabar nebepamenu.

Ignui atsakau: 1 dygliuotos padangos nepakanka. Jei dedi dygliuotas, tai dėk žmoniškai - 2 padangas po 240 dyglius (arba panašų kiekį). 100 dyglių mažoka.
Jei vistik sumanysi taupyti, tai dėk priekinę. Bet verčiau tuomet išvis nedėk. Ir taršos mažiau nuo nudylusių dyglių bei gumos... Ir piniginė sunkesnė...

Tik vat klausimas: kur tuos pinigus dėti?
Aš vis nesurandu... Kai važinėji dviračiu, darbas netenka prasmės. Visi vergauja autombiliui, arba svajonei apie jį...
O aš... kur bepasisuksiu, vis pinigas tauposi. Vis prie manes atgal limpa, ir palikti manes nenori.

Paskaityk šios konfos archyvą. Ten mes nemažai apie žiemą prirašynėjome.

Apie patį važiavimą ledu ir kitom salygom parašiau čia:
http://www.dviratis.lt/andrius/dviratis
Ten ieškok apie padangas. Arba skyrelyje apie ratus - rasi tas pačias padangas, ir kaip jomis važiuoti žiema.

Pakalbėsiu dabar apie aprangą.
Kaip ir visame kitame, šalčiui reikia įpratimo.

Kai tik pradėjau važinėti žiema, man tikrai šalo veidas. Bet ne -15C, o -25C. Apsigaubiau veidą šaliku - nepatogu. Alsavimas trenkia tiesiai į akinius. Stiklai pasidengia ledu. Valiau šiltu pliku pirštu. Pirštas pirštinėje akinių nuo šalčio nenuvalys. Netingėk jį ištraukti.

Su laiku šaliko ant veido atsisakiau. Veidas šalčio nebebijo. O ir patys šalčiai dabar vis retesni. Visuotinas atšilimas stiprėja kasdien.
O -5C...-15C tikrai niekuom tau negresia.
Šilčiau reikia rengtis nebent kai -25-35C.
Kitais šalčio atvejais 2-jų kojinių nereikia. Netgi vilnonių gali neprireikti.

Bet tu bandyk visaip. Svarbu kad tau gerai būtų, o ne mums. Mes čia galime pripaistyti bele ką. O važiuot tai reiks tau.
Užsimauk šiltas kojines. Pavažinėk. Sušilsi - nusimauk. Vėl pavažinėk. Tuomet ir atrasi kas tau gerai. Kai kojos prakaituoja negerai.
Lygiai taip pat bandymus daryk su striukėmis, paltais, ir kitais apsiaustais. Gal viena karta perkaisi. Tai nieko baisaus. Žinosi kaip nereikia rengtis. Važiuoti geriau negu vien kalbėti apie važiavimą.

Ypatingų atvejų žiema pastebiu du:
1. Šala ausys.
2. Šala kojų pirštai, ar kulnai.

Tai nutinka netikėtai. Paprastai, nuo važiavimo darosi šilta. Bet staiga ima šalti minėtos kuno dalys.
Gal nepatogiai balne atsisėdu... Gal vėjas kitaip papučia... Gal neišsimiegojes... Gal pavargės... Ar alkanas... Gal kepurė nepakankamai ausis dengia. Gal ka tik iš šiltos patalpos mane išmetė.

Man šala nebent kai oras žemiau -20C.

Apie šio gedimo taisymą rašiau ir seniau. Pavartykite archyvą.
O dabar paminėsiu tik tiek, kiek prisiminti yra būtina, nes tai svarbu.

Toks šalimas yra laikinas. Nors jums pradžioje gali atrodyti basiau. Tikrai baisu, kai šalimas smarkėja, ir nesiliauja.
Pirmiausia: neišsigask.

Ausis sušildai priglaudės jas delnais, ar pirštais prie galvos. Glausk jas atlapas pirmyn.
Glausdamas atgal, ausų nesušildysi.
Po tokios priežiūros, netrukus ausys paraudonuos nuo šilumos ir tavo paties dėmesio. Kunas pažadinamas kraujagyslių išplėtimui.

Pėdas sušildai tiktai nulipės nuo dviračio. Jei nesiliausi minės, tikrai kojas pakratysi.
Jautrumas šalčiui priklauso nuo pripratimo. Patyrusio dviratasto pėdos atlaikys šalimą net kai jų visai nebejauti. Tad, jei labai skubi, mink nebijodamas. Nuo šalimo pradžios atsargos turėsi maždag pusvalandį (prikausomai nuo oro ir tavo buklės).

Naujokams patariu: tučtuojau nulipk.
Eik pėsčiomis ir veskis dviratį šalia. Mankšta stovint vietoje sukels tiktai veiksmo iliuziją, bet energijos tu beveik neišskirsi. Privalai būtent eiti. Jei pėdų šalimas nepaleidžia, pabegėk porą šimtų metrų su ejimo pakaitomis. Maždaug po kilometro turėtų tikrai pėdų kraujagyslės išsiplėsti net ir blogiausiu atveju. Tada jau jos nebeužšals kol griši namo.
Kaip rašiau, pėdų pirštai ir kulnai šala atsitiktinai. Net kai kojinių yra po 2.
Tą gali įtakoti padetis ant balno, sveikatos buklė, ilgesnis vaikščiojimas šalta žeme ar stovėjimas ant šalto betono plonais padais plonom kojinėm...

Vienu žodžiu būk atidus, ir pats viską pamatysi bei pastebėsi.

Ypatingas atvejis, kuriam irgi reikia pasiruošti: bala, įkritias į ledinį vandenį.

Karta važiavau žiema per bala, ir netikėtai joje įstrigau. Didžiulė automobilių išvažinėta bala. Maniau, kad bala sekli. O radau didelį gilį. Teko koją statyti tiesiai į viduriuką. Gerai, kad bala kelio pakrašty, įvažiavime iš šalutinio kelio. Tad niekas manes neaptaškė. Išsikapanojau iš ten pasinaudojes ledo luitais, ir išsaugojes antrą koją sausą. Nusiaviau, išpyliau juodulius. Kojinę nusimoviau ir išgrežiau. Viską užsimoviau atgal, ir sekmingai pratesiau kelionę dar apie 15km. Nepanikavau. Grįšti namo neskubėjau. Greitosios, ar psichiatrinės pagalbos nekviečiau. Oro šiluma buvo maždaug -7C žemiau nulio.
Namuose batą išskalavau iš vidaus. Laimei jis odinis. Ne skudurinis. Odinį įdėklą išploviau irgi. Jokių pėdsakų iš juodos balos neliko.
Drėgna koja nesušalo. Nes, net ir drėgnas, uždengtas šildomas daiktas neperšala. Oda vandens prisunkti nespėjo.
Kojos nuo tos dienos neplaunu atminčiai. Jau beveik metus neplaunu... Ji man primen išgyventą pavojų, ir balos spalvą.

Bendra pastaba. Žiema važioti dviračiu yra šilčiau negu pėsčiomis. Veido ar galvos šalimas, kurį neva sukelia šalto oro priešinga srovė tėra perdėtas prietaras.
Naujokas gal ir pajus skirtumą. Bet įpratimas viską užglaistys.

Pavyzdžiui naujokas gali pastebėti, kad priešingas šaltas oras neįprastai vėsina ir džiovina akis. Tad netingėkite papildomą kartą pamirksėti.

Saugumui reiktų akinių. Ne tik nuo vėjo, bet ir nuo atsitiktinių šakų, ar kitų greitai artėjančių neatpažintų objektų.
Šalmo reikėtų apsidradimui.
Bet abu šie daiktai budingi ne vien žiemai.

Andrius